Zeruya Shalev “Skausmas“

Stulbinančiu šiuolaikinės literatūros balsu tituluojama Izraelio rašytoja Z. Shalev į Lietuvos knygynus įžengė prieš porą metų – tuomet į lietuvių kalbą buvo išverstas jos išties pribloškiantis ir provokuojantis romanas „Meilės gyvenimas“. Tiesa, originalo kalba jis pasirodė gerokai anksčiau, dar 2000-aisiais ir kaipmat pelnė kritikų ir skaitytojų simpatijas bei buvo apdovanotas įvairiausiomis literatūrinėmis premijomis, pagal knygą pastatytas filmas. Įdomu tai, kad iki tol dvi pirmosios rašytojos knygos – poezijos rinkinys ir romanas – buvo patyrusios nesėkmę, o romanas sulaukęs vien neigiamų atsiliepimų.

Visai neseniai lietuviškai išleista Z. Shalev knyga „Skausmas“ – penktasis ir kol kas naujausias, 2015-aisiais dienos šviesą išvydęs rašytojos kūrinys. Šioje, kaip ir ankstesnėse savo knygose, autorė stačia galva neria į pačias giliausias ir slapčiausias, intymiausias žmogaus sielos gelmes, kur skrupulingai ir be galo atvirai nagrinėja šeimos, meilės, atsakomybės, lemtingų pasirinkimų ir praeities šešėlių temas.

Išskirtinė ši knyga tuo, kad rašytoja čia įpina ir savo pačios skaudžią patirtį – prieš 15 metų Jeruzalėje savižudžiui susprogdinus autobusą, 11 žmonių žuvo, o Z. Shalev buvo sunkiai sužeista. Tai nutiko vieną rytą, kai, nuvedusi vaikus į mokyklą, moteris grįžinėjo namo. Išsigydyti žaizdas užtruko pusmetį, tačiau psichologinės traumos padariniai – baimė, matyti kraupūs vaizdai, patirtis, kai esi per plauką nuo mirties – persekiojo ne vienerius metus. Teroristinį išpuolį ir knygą skiria ištisas dešimtmetis – būtent tiek laiko, anot pačios rašytojos, jai prireikė atsigauti. Ir nors ji buvo pasižadėjusi šia tema nerašyti, sėdus prie naujos knygos, šios skaudžios patirtys ir lemtingi to ryto įvykiai spontaniškai ėmė lietis ant popieriaus lapo.

„<…> vieni kruopščiai prausė savo kūnus, kurie netrukus bus laidojami, kiti lenkėsi užsirišti batų, kurie po valandos bus nuo jų nuplėšti, treti kvėpinosi odą, kurią netrukus sudarkys negailestingos liepsnos, ketvirti paskubomis atsisveikino su vaikais, kurių daugiau niekada neišvys, o kūdikiui, kuriam liko vos valanda gyventi, buvo keičiamos sauskelnės – likimai jau buvo žvaigždėse surašyti.“

Knygos pasakojimas prasideda nuo scenos, kuri vyksta prabėgus 10-čiai metų nuo išpuolio – jį patyrusią ir sunkiai bei kankinamai ilgai sužeidimus besigydžiusią Irisę nelauktai vėl užklumpa nepakeliamas skausmas (“Pagrindinės herojės skausmas nėra mano skausmas. Net jei rašydama knygą pasiremiu savo išgyvenimais, juos sudedu į visiškai kitą kontekstą, o tai jau – nauja patirtis“, – ne kartą yra pabrėžusi Z. Shalev).

Tuo pat metu Irisė visiškai netikėtai sutinka jaunystėje ją beprotiškai įskaudinusį mylimąjį. Jį pamačiusi  moteris supranta, kad prieš tris dešimtmečius puoselėti jausmai niekur nedingo. Maža to, visa, ką buvo sukūrusi per savo, suaugusiojo žmogaus, gyvenimą, staiga neteko prasmės, o visas ligtolinis gyvenimas jai ėmė rodytis „blankus ir lėkštas, nelyg susidėvėjęs, randų nusėtas, niekam nereikalingas kūnas“ ar tiesiog „pilkšva ir nepavykusi tikrojo gyvenimo klastotė“.

Irisė vis dažniau neria į prisiminimus ir jau nebeaišku, kada ji buvo sunkiau sužeista – prieš dešimtmetį, sprogus savižudžio autobuse padėtai bombai, ar prieš trisdešimt metų, kuomet ją, septyniolikmetę, atstūmė gyvenimo meilė Eitanas. Šios dvi skausmingos patirtys nuolat persekioja moterį, o jų sukelti jausmai tiesiog įsismelkę į kasdienybę, todėl jai vis sunkiau išlaikyti artimą ir šiltą ryšį tiek su vyru, tiek su į pavojingą suaugusiųjų pasaulį žengiančiais vaikais.

„Yra žmonių, kurie žingsnelis po žingsnelio, atsargiai dėdami plytą po plytos tobulėja, kol pasiekę jiems skirtą viršūnę sustoja, o drauge su jais ir visi jų pasiekimai, bet pasitaiko ir tokių, kurie iš anksto pasmerkti grįžti atgal, nes gražiausius savo metus išgyveno dar gyvenimo pradžioje – kaip nutiko ir jai.“

Netikėtai atsiradęs mylimasis sugrąžina Irisei aistrą ir džiaugsmą, tačiau tuo pat metu priverčia blaškytis tarp pareigos šeimai ir troškimo būti su mylimuoju. „Motina turi teisę įsimylėti, jei nuo to nenukenčia jos vaikai, o ji juk neketino palikti jų likimo valioje. Irisė niekada jų neapleis, saugos šeimą, tik probėgšmais vogčiomis šmurkštelės į kitą pasaulį. To nepavadintum dvigubu gyvenimu, nes nieko čia dviguba. Ten ji moteris, o čia mama: dvi pusės, kurios kartu sudaro pilnatvę“.

Vis dėl to žengti lemtingojo žingsnio moteris nespėja – ją įsuka dukters, patekusios į  kontroversiškai vertinamų Ošo pasekėjų pinkles, bėdos. O spręsdama dukros problemas, Irisė nejučia atranda išėjimą ir iš savo jausmų labirinto. „Pirmą sykį dingtelėjo mintis, kad galbūt ir pati šitiek metų buvo kalinama tirono – savo praeities, – kuris visą jos gyvenimą panardino į tamsų šešėlį.“

Knyga emocinga, kupina skausmo ir sielvarto, meilės ir abejonių, netgi netiesiogiai išreikšto rūpesčio dėl Izraelio – gimtosios rašytojos šalies – kasdienio bei politinio gyvenimo. Vis tik Z. Shalev „Meilės gyvenimas“ – su savo be galo sodria literatūrine kalba, stipriais ir psichologiškai išbaigtais veikėjų portretais, emociškai sunkiai tveriama įtampa – asmeniškai man paliko kur kas didesnį įspūdį nei „Skausmas“. Kad ir kaip ten būtų, užsienio literatūros ekspertai ir šią, naujausią Z. Shalev knygą įvertino kuo puikiausiai 🙂

Z. Shalev “Skausmas“ išleido “Sofoklis“, iš hebrajų kalbos vertė Kristina Gudelytė-Lasman.

 

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s