Atskiro įrašo verta vien šios knygos chronologija –1965-aisiais Amerikoje pasirodęs romanas buvo išspausdintas vos 2 tūkst. egzempliorių tiražu ir nors keli kritikai brūkštelėjo teigiamas recenzijas, didesnio skaitytojų susidomėjimo kūrinys nesulaukė. Pats J. Williams‘as, amerikietis anglų literatūros profesorius, parašęs 4 romanus ir keletą eilėraščių rinkinių, 1994-aisiais tyliai ir ramiai iškeliavo anapilin, taip ir nepažinęs pasaulinės šlovės. O šioji užgriuvo prabėgus dviem dešimtmečiams po jo mirties, kuomet leidyklos „Vintage“ iš naujo atrastą ir perleistą romaną staiga ėmė liaupsinti visas literatūros pasaulis. Šiandien knyga išversta į keliasdešimt kalbų, išspausdinta šimtai tūkstančių jos egzempliorių, pelno įvairiausius tarptautinius apdovanojimus, rengiamasi ją ekranizuoti. Kodėl taip nutiko? Genijus eilinį kartą liko nesuprastas savo laikmečio?.. Gal ir taip – juk už lango griaudėjo rokenrolas, televizorių ekranai mirgėjo spalvotomis reklamomis, nevaržomą meilę skelbė gėlėti hipiai – kokia dar gali būti melancholija ir rezignacija?! Tad, matyt, nieko nuostabaus, kad romi ir mąsli pagrindinio knygos veikėjo Viljamo Stounerio vienatvė tiesiog paskendo audringame 7 dešimtmečio fone. Kur kas įstabiau, mano galva, yra tai, kad ji prasibrovė pro 21-o amžiaus „linksmybių“ – soc. tinklų ir virtualaus pasaulio – triukšmą ir galiausiai buvo išgirsta.
Kita vertus, temos, kurios gvildenamos romane – žmogaus gyvenimas, jo pasirinkimai, lūkesčiai, moralinės nuostatos, meilė, vienatvė – yra universalios ir nepavaldžios laikui. Autorius, į kiek daugiau nei tris šimtus puslapių sutalpinęs visą sąmoningą vieno žmogaus gyvenimą, šias temas atskleidžia itin subtiliai bei jautriai, tuo pat metu negailestingai primindamas, kaip greitai tas gyvenimas gali prabėgti, toli už nugaros palikdamas visas neišsipildžiusias viltis ir neišnaudotas galimybes. „Ko tu tikėjaisi?“ – karčiai savęs klausia V. Stouneris, gulėdamas mirties patale.
„Esama žmonijos karų, pralaimėjimų ir pergalių, kurie nėra karai tiesiogine to žodžio reikšme ir nebūna atspindėti žmonijos metraščiuose.“
Neturtingų tėvų pasiųstas į universitetą semtis agronomijos žinių, kurias galėtų pritaikyti grįžęs į ūkį, V. Stouneris stropiai kimba į mokslus. Tačiau po metų jo dėmesį prikausto ir ramybę sudrumsčia privalomas anglų literatūros kursas – pirmą ir, kaip paaiškės vėliau, vienintelį kartą V. Stouneris pasipriešina likimui ir, metęs žemės ūkio mokslus, pasineria į literatūros studijas. O toliau gyvenimas prabėga kaip slogus sapnas: keliasdešimt metų dėstytojauja tame pačiame universitete, parašo gan vidutinišką knygą, veda jo nemylinčią moterį ir tyliai stebi, kaip ji manipuliuoja dukterimi. Kiek daugiau audrų kyla jam stojus ginti savo profesinių principų, tačiau ir jos nurimsta, o V. Stouneris toliau plaukia pasroviui, slegiamas savo būties beprasmybės:
„Kartais pasijusdavo esąs daržovė ir skaudžiai trokšdavo, kad kas nors – tegu ir skausmas – jį persmelktų ir grąžintų jam gyvybę. <…> Jis pasijuto klausiąs save, ar jo gyvenimas vertas gyventi, ar išvis kada nors buvo to vertas.“
„Jam buvo keturiasdešimt dveji, ir jis nematė prieš akis nieko, kas jį galėtų sudominti, o užpakaly buvo labai nedaug kas, ką norėjo prisiminti.“ Ar gali būti kas liūdniau?.. Tačiau maždaug tuo metu jo gyvenimą nušviečia meilė: „Keturiasdešimt trejų metų Viljamas Stouneris sužinojo tai, ką kiti, daug jaunesni, sužinojo anksčiau už jį: kad tas, kurį myli iš pradžių, nėra tas, kurį myli pabaigoj, ir kad meilė – ne pabaiga, o vyksmas, per kurį vienas žmogus stengiasi pažinti kitą.“
„Kai buvo jaunas, Stouneris meilę įsivaizdavo kaip savotišką absoliutą, kurį gali pasiekti, jeigu tau pasiseks; subrendęs jis veikiau sutiko, kad ji – netikros religijos dangus, į kurį reikia žiūrėti su linksmu nepasitikėjimu, atlaidžia panieka ir nejaukia nostalgija. O dabar, gyvenimo pusiaukelėje, pradėjo suprasti, kad ji – nei malonės būsena, nei iliuzija, jis regėjo ją kaip žmogaus tapsmo aktą, kaip būklę, kurią valia, protas ir širdis kuria ir niuansuoja valandėlė po valandėlės, diena po dienos.“
Tačiau šis, šviesusis V. Stounerio gyvenimo periodas ilgai netrunka – paleidęs iš rankų savo gyvenimo meilę, dėl jos nekovoja, nemaištauja, o toliau užtikrintai neria į savo susikurtą neišmatuojamo gylio rezignaciją: „Jis patyrė ironišką ir niūrų malonumą suvokęs, kad jo įgytas menkas išmanymas atvedė jį prie akivaizdžios tiesos: galiausiai viskas, net įgytos žinios, suteikusios jam galimybę tai suvokti, buvo bergždžia, tuščia ir galiausiai grimzdo į nebūtį, kurios jos negalėjo pakeisti.“
V. Stouneris savo, rodos, sunkiai suvokiamais sprendimais, naiviu, o gal kaip tik – puikiai apgalvotu – užsispyrimu man priminė poną Stivensą iš Kazuo Ishiguro “Dienos likučiai“ . Abu jie tik jiems vieniems suprantamų priežasčių ir tikslų vedini ėjo per gyvenimą tiesia kaip styga linija, nesidairydami nei į šalis, nei atgal, neleisdami sau stabtelti ar juolab išsukti iš kelio.
Kas buvo V. Stouneris? Nevykėlis ir prisitaikėlis, nesugebėjęs pakovoti už šviesesnę savo būtį? Fatalistas, netroškęs iš gyvenimo nė trupinėlio daugiau, nei jis duoda? Vien tik mokslo šviesoje prasmę įžvelgęs vienišius akademikas? Ar vis tik didvyris, stoiškai priėmęs išbandymus kasdienybe ir melancholija, sugebėjęs neišduoti savo moralinių vertybių ir todėl oriai nugyvenęs tegu ir nespinduliuojantį džiaugsmu, tačiau garbingą gyvenimą?
Ar žinojo atsakymą pats V. Stouneris?.. „Jį apėmė savotiškas džiaugsmas, tarsi atpūtus vasaros vėjui. Jis miglotai prisiminė galvojęs apie nesėkmę – lyg tai būtų svarbu. Dabar jam jau atrodė, kad tokios mintys buvo žemos, nevertos to, kas buvo jo gyvenimas.“
J. Williams’o romaną “Stouneris“ 2015 m. išleido leidykla “Baltos lankos“, iš anglų kalbos vertė Violeta Tauragienė.
10/10 už gyvenimišką išmintį, vidinės ramybės pamokas ir skaudžiai, iki pat širdies gelmių smigtelėjusį klausimą – “Ko tu tikėjaisi?“
jūros knygos 