Sigitas Parulskis “Amžinybė manęs nejaudina“

Apie naujausią S. Parulskio knygą rašyti kiek baugoka, juolab kai pats autorius viename savo esė nedviprasmiškai užsimena apie negerą tendenciją: “<…> žmonės, neturintys jokios supratimo apie literatūrą ir jos istoriją, apie lietuvių estetikos raidą, ima vertinti tekstus kokios nors ideologijos požiūriu. Taip daryti kvaila ir nemandagu”. Kita vertus, rašytojai, anot to paties S. Parulskio, nors ir labai trokšta payback’o, nespjauna ir į feedbacką (grįžatmąjį ryšį), kas šiuo atveju yra skaitytojo nuomonė – patiko, nepatiko, įdomu, nuobodu.

Taigi, sakau, kad man, kaip skaitytojai, nepatinka ir nemalonu skaityti tekstą, išmargintą tokiais žodžiais kaip “suskiai”, “pimpalas”, dulkintis”, “suknistas”, “šūdinas” ir t.t. ir pan. Galvoju, kodėl S. Parulskis jais piktnaudžiauja? Neatrodo, kad tai būtų  kažkokia poza ar kaukė, į stiliaus paieškas irgi nepanašu – juolab, kai nešioji gyvo klasiko vardą, o ir metų bei patirties daugiau nei pakankamai. Tuomet koks viso to tikslas? Ar keiksmažodžių prisodrintas tekstas “kietesnis”? – Ne. Ar daro įspūdį? – Ne. Ar be jų S. Parulskis jau nebus S. Parulskis? Ne taip suprastas, ne toks išgirstas?

Be abejo, aš suprantu, kad rašytojas, kaip tikina literatūros kritikas R. Kmita, sąmoningai priešina gražų žodį ir tikrovę, vengia rašyti “literatūriškai”, o jo tekstai savo “maištingumu, autentiškumo siekimu, bjaurumo estetikos nonkonformizmu” netgi kuria romantinę dvasią. Lygiai taip pat suprantu, kad literatūra anaiptol nėra tik gražūs, švelnūs žodžiai, teigiami personažai ar malonūs vaizdai. Tačiau – tekstas su perdėtu kiekiu keiksmažodžių man atrodo lygiai toks pat perspaustas, kaip kalbėjimas vien deminutyvais. Ar naujausioje S. Parulskio knygoje tas necenzūrinių žodžių kiekis viršija normas – nuspręsti teks patiems. Man jie kliuvo, tačiau nuo paties teksto neatbaidė – žodžio meistrystės ir gylio iš šio rašytojo tikrai neatimsi.

Dar prieš pasirodant knygai buvo kalbama apie naujas, netikėtas jos formas – esą S. Parulskis, kuris, beje, vadinamas vienu iš lietuvių eseistikos mokyklos kūrėjų, šįsyk neišsitenka griežtuose žanrų apibrėžimuose,  o jo knyga (jei tiksliau – pirmoji jos dalis “Stingdančio laiko kasyklos”) “balansuoja ties esė, novelės ir apysakos riba”(J. Čerškutė). Tačiau kad ir kokios naujos būtų knygos formos, temos liko tos pačios, iki skausmo pažįstamos ir jau ne kartą gludintos kituose S. Parulskio kūriniuose: traumuojančios vaikystės, sovietinės armijos patirtys ir jų įtaka žmogaus formavimuisi bei vėlesniems jo poelgiams, nesitaikstymas su standartais, žmonių santykiai, prasmės paieškos, mirtis, kūryba, galų gale – politika.

“<…> apie stingstantį laiką ir jame atsispindintį grožį, ir negandą, ir atmintį, ir dar kažką, kas labai konkretu ir sunkiai įvardijama, bet labiausiai ji apie dabartį, apie esamąjį laiką, apie mus, čia gyvenančius ir jaučiančius”, – taip savo knygą pristato pats S. Parulskis.

Kiek plačiau norisi aptarti pirmąjį, pagrindinį knygos tekstą, jau minėtąjį “Stingdančio laiko kasyklos”, nes kitos dvi dalys – tekstai-komentarai „Tarp kūno ir sienos“ bei esė „Suskaldyta Europos kaukolė“ jau buvo skelbti įvairiuose leidiniuose ir internetinėje erdvėje.

Centriniame kūrinyje atsiranda savotiškas susidvejinimas – herojus (autorius?) ir mistinis (o tuo pat metu toks žemiškas) Edvardas: Kai pats sau nusibostu, rašau apie Edvardą. Nes nebenoriu rašyti apie save. Ar Edvardas esu aš? Nežinau. Ar Edvardas žino, kad aš egzistuoju? Nežinau. Ar dar kas nors žino, kad egzistuoja ir aš, ir Edvardas? Jeigu aš prasimaniau Edvardą, kas nors galėjo prasimanyti ir mane”.

Metaforos ir simboliai, religinės aliuzijos, erotinės patirtys, pokalbiai su savimi – visa liejasi trūkinėjančiu, minčių šuolių skrodžiamu tekstu (tai net ne tekstas, tai – “nuotaikų štrichai, būsenų potėpiai”). Atmintis ir praeitis – kertiniai šio kūrinio akmenys: “Kiek daug tekstų parašęs esu būtent tokiu principu – iškyla atmintyje koks nors menkniekis, smiltelė, aš iš karto tą smiltelę į vaizduotės geldelę ir po keleto valandų, dienų, kartais mėnesių – perlas, tikriausiai netikras, nes kalbu ne apie kokybę, tik apie principą: iš niekniekio, iš smiltelės išauga tam tikras dalykas, kurį vadiname tekstu, esė, apsakymu, romanu – kultūros ar meno produktu. <…>  Keletas vaizdinių susiplaka į vieną, paskui pasijuntu Proustas ir atmintis neša mane į praeitį.”

Itin jautrios ir dažnai kartojasi dvi patirtys – vaikystės prisiminimai (“Tie skaudūs dalykai, kurie nutiko vaikystėje, – ar jie ir buvo priežastys, kurios sumaitojo mano gyvenimą, mano psichiką, mano likimą? <…> Girdėjau sakant vieną žydą: aš niekada neatleisiu, už žmogžudystę nėra atleidimo. O už sužalotą psichiką? Už ką ir kiek galima atleisti? Ar žydai gali atleisti vokiečiams? Lietuviai rusams?<…>) bei sovietinės armijos sukeltos traumos ( “Pusbrolis žuvo Afganistano kare, tiesa, jo kūnas grįžo, vedė, susilaukė vaikų, bet galiausiai tereikėjo tik atlikti formalumus – jį rado garaže, užvestame automobilyje, pakeliui į amžinybę, ir jo keletą metų trukusi agonija pagaliau baigėsi”).

Tačiau asmeniniai, net intymūs dalykai vėliau perauga, persipina su bendražmogiškaisiais, nes, matyt, nėra temos, kuri yra tik “mano vieno”: “Kur aš ir ką čia veikiu, kokios kvailos ir menkos mano egzistencinės žaizdelės, kai žmonės Ukrainoje, Palestinoje ar dar kokiame nors beprotybės apimtame pasaulio krašte praranda namus, artimuosius, gyvenimus ir gyvybes, ir vis dėlto ne didžiosios politikų ir filosofų valkiojamos sąvokos, o mūsų kūnų ir sielų šilumos sklidinos smulkmenos sukuria ir palaiko gyvenimą, kiekvieną dieną, kiekvieną valandą, be jokių patetiškų pozų <…>”

S. Parulskio herojus – skeptiškas, ciniškas, nepasitikintis nei kitais, nei savimi, viskuo nusivylęs, nepažinęs tėvo meilės:

“Tiek daug šviesos šaltinių sugalvojo žmogus, o jo viduje vis ta pati neįžvelgiama stingdanti tamsa”.

Į tradicinį klausimą – kiek pagrindiniame herojuje paties autoriaus, S. Parulskis atsako, kad jo kūryba nėra asmeninės patirties perpasakojimas: “Iš prisiminimo ir išgyvenimo atsiranda kažkas trečias, atsiranda literatūra. Literatūra, per kurią gali galvoti apie žmogų, jo jausmus, galbūt kažkiek apie gašlumą, kažkiek erotizmą, religingumą, ateizmą ar pan. Dalykus, kurie sudaro žmogaus tapatybę. Ne Parulskio tapatybę, bet apskritai žmogaus tapatybę – aš to norėčiau, nežinau, ar man pavyksta.“

Tai išties emociškai įtaigi ir stipri knyga, tad tiems, kam nekliūva necenzūriniai žodžiai, ją drąsiai rekomenduoju:) S. Parulskio “Amžinybė manęs nejaudina” išleido leidykla Alma littera. Dalis teksto skelbta Žinių radijo laidoje “Renkuosi knygą“: 

https://www.ziniuradijas.lt/embed/91177

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s